Drūgio efektas

2008-07-11 by Ruslanas Balčiūnas.

Mano kambaryje apsigyveno drugelis. Atskrido į šviesą ir nesugebėjo ištrūkti. Nesivarginau jo sugauti ir paleisti. Neturėjo jis blogo įpročio zysti ar lįsti į nosį ir akis, kaip uodas arba musė. Maniau, kad pats susiras kelią.

Tačiau visą savaitę jis kelio nesusirado. Tai atsirasdavo, tai vėl kažkur dingdavo. Būdavo tupi visą dieną ant užuolaidos ir žiūri per langą. Vakarais ratus aplink lempą suka, kartais nutūpia ant spintos pailsėti. "Koks atsargus", - pagalvodavau.

Šianakt girdžiu kažkas barška. Įtariau, kad mano sugyventinis. Garsas pradingo, apsižvalgiau - niekur nematyt. Po minutės vėl barkšt. Pakeliu akis. Jis šviestuvo lėkštėje ant lubų. Visgi prisikasė iki šviesos. Tarpelis siauras, smegenų mažai, sunku ištrūkt.

O aš sėdžiu ir žiūriu, kaip jis blaškosi. Mano pirštas per storas, kad galėčiau iškrapštyt. Mąstau. Reikia ardyt šviestuvą. Statytis taburetę. Instrumentų po ranka nėra. Užgesinti šviesą. Viskas vyksta taip lėtai. Pusė smegenų pajungta atsikalbinėjimui.

"Gal ne taip ten ir karšta", - viliuosi. O jis vis bombarduoja sparnais įkaitųsi stiklą. Staiga nurimo. "Viskas, nebeturiu sugyventinio", - pagalvojau. "Dar turiu", - atgimė viltis, kai jis vėl pradėjo blaškytis. "Ne nebeturiu... Turiu.. Nebe", - ciklas kartojosi. Galiausiai jis nurimo.

Reikia iškrapštyti velionį. Neįsivazduoju kuo jis mito, manau visur lervų pridėjo.

Skiriu Jonui Biliūnui. Skaičiau, kliudžiau, verkiau.

Komentarai

Komentarų nėra. Jūs galite būti pirmas.